Galutinai siurrealizmas susiformavo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje. Daugelis dailininkų ir toliau kūrė dadaistiškas beprasmybes, parodose eksponavo visus įmanomus gatavus daiktus, klijavo kūrinius iš pačių netikėčiausių medžiagų, net iš skudurų, nuorūkų. Kai kurie iš jų griežtai atsisakė įprasto grožio supratimo ir ėmė vaizduoti tik senus, keistus daiktus, tarsi atsitiktinai pakliuvusius į užburtą paveikslo pasaulį. Prieštaringus jausmus sukelia žymiausio siurrealisto, sensacijų mėgėjo katalono Salvadoro Dali (Salvador Dali, 1904-1989) paveikslai. Nepaprastai kruopščiai nutapytos smulkiausios detalės teikia jiems ypatingo žavesio, pabrėžia fantazijos lakumą. Vieni populiariausių Dali motyvų - nuo medžio šakos nukaręs didelis kišeninis laikrodis iš kažkokios minkštos medžiagos, liepsnojančios žirafos, piestu stovintys arkliai ilgomis plonomis kojomis arba bauginančios mėsos spalvos baidyklė, vaizduojanti pilietinio karo siaubus.